stibiklis

stibìklis sm. (2) NdŽ 1. laibas, išstypęs augalas: Nėra gerų, vieni stibìkliai Nmn. ^ Bernas plonas, aukštas kap stibìklis Rod. 2. spyglys: Pagrabok stibìklių, bus po karvėm paklot Rod. 3. žr. stibyklas 1: Būta vyro – liesas, vieni stibìkliai Lg.